Veidrodžiai- begėdžiai, jie kalba...
Veidrodžio istorija – tai ir žmogaus ryšio su savo atvaizdu, savo antrininku, istorija. Susiedamas tiesą su regimybe, bendrybę su atskirybe, veidrodis įkūnija aistras ir fantomus; vieniems tai yra dieviškumo atspindys, kitiems – gundymo ir iliuzijų įrankis...garsioji „veidrodžio stadija“, kurios metu individas atranda save.
Vokiečių rašytojas Volfgangas Mencelis yra pasakęs: „Vienas veidrodis būna vertingesnis nei daugybė portretų“. Ištisus amžius garsių žmonių portretų galerijos puošė tik aristokratų namus. Tačiau ir veidrodžiai tais laikais kainavo labai brangiai ir juos galima buvo rasti ne kiekvienuose namuose. Jie buvo laikomi prabangos dalyku, buvo dedami į prašmatnius rėmus ir kabinami ant sienos greta garsių meno kūrinių. Veidrodis buvo vienas iš atributų, kuris skyrė rūmus nuo paprastos lūšnos. Laimingieji, kuriems pavykdavo praturtėti ir „prasimušti į žmones“, skubėdavo įsigyti šiuos vertinamus atributus.
Veidrodis gyvena mūsų gyvenimą, labai dažnai atspindėdamas mumyse glūdinčius teigiamus bruožus ir silpnybes. Senovės išmintis teigia, kad jis tarsi sugeria į save dalį asmenybės to žmogaus, kuris stebi save.
Amžiams bėgant veidrodis patyrė daugybę susižavėjimą keliančių metamorfozių – nuo mažučio metalinio veidrodėlio, taip vertinto kilmingų damų, iki modernių mūsų civilizacijos veidrodžių, kuriuos šiandien matome visur.
Nemažai senovės legendų veidrodžiui suteikia daugelį mistinių savybių. Tuo galima tikėti arba ne, bet viena yra aišku: ne veidrodžio galiose yra suteikti mums nebūdingą pavidalą, tačiau jame mes galime pamatyti ir tai, ką trokštame matyti: paniurusį ir susirūpinusį sutvėrimą, nepatenkintą savimi ir pasauliu, arba pasitikintį savimi žmogų, šeimininką sau, savo namams ir savo likimui.
O ką jūs pageidaujate išvysti?
